skip to content »

www.gazetaperekrestok.ru

Xx veidu com

Mokiniai stebėjo ir analizavo parodų kūrinius, reiškė savo nuomonę apie juos, užpildė parodos lankymo lapus.Manome, kad ši edukacinė išvyka bus gera paskata kūrybai, saviraiškai, asmenybės tobulinimui ir svarbiausia – tai kultūrinė patirtis ruošiantis pristatyti kūrybinius darbus bei pasiruošti viešąją kalbą.

xx veidu com-74

Neteisinga būtų sakyti, kad šiame filme Leonovas suvaidino vieną geriausių vaidmenų: šis aktorius blogo arba nepopuliaraus vaidmens nei teatre, nei kine neturėjo per visą karjerą, tačiau „Sėkmės džentelmenai“, kur vaikų darželio auklėtojas išsiunčiamas kaip užmaskuotas teisėsaugos agentas pas nusikaltėlius, buvo tikras kultinių žodžių, intonacijų ir frazių fabrikas. Kai jis žadėjo „žabtus išplėšti, mirksiukus išbadyti“, dešimtys milijonų žiūrovų žviegė ir trypė ekstazėje – štai, pagaliau, sovietinės legendos apie kalėjimą, tatuiruotes, žargoną – štai jos visos didžiajame ekrane, pripažintos ir parodytos.Jis žiūrėdavo ir išleistus, ir dar nepasirodžiusius filmus, ir dažniausiai buvo liberalesnis už oficialiuosius cenzorius.Kai „Sėkmės džentelmenų“ darbinį montažą generaliniam sekretoriui parodė ir pareiškė abejones dėl vagių žargono, geros nuotaikos buvęs Brežnevas, kvatojęs peržiūrų salėje iki ašarų, numojo ranka ir pasakė, kad šį žargoną šalyje žino visi vaikai, baikit jau. Po tokio palaiminimo filmas pasirodė, nepaisant net režisieriaus Aleksandro Seryjo paties kriminalinės praeities (jis buvo nuteistas ir atlikęs bausmę kalėjime dėl sunkaus kūno sužalojimo, ir ši karjeros aplinkybė jam toli gražu nepadėjo gyvenime; režisierius, sunkiai susirgęs ir spėjęs gyvenime nufilmuoti vos kelis filmus, 1987 metais nusižudė).Vienintelis būdas jį gauti: išlupti informaciją iš jau sėdinčių nusikaltėlių, prie kurių pasodina niekuo dėtą žmogų, vaikų darželio auklėtoją.Pedagogas iš veido labai panašus į kriminalinį autoritetą, pravarde Docentas, todėl jam nupiešia tatuiruotes ir pamoko apie kalinių gyvenimą.Aktorius negaudavo gerų vaidmenų nei iki šio filmo, nei po jo (nebent reikėdavo kur nors ir vėl suvaidinti komišką stereotipinį įžeidžiai pravardžiuojamą ), kaip galėdamas, uždarbiaudavo pasirodymais, kur dešimtis kartų vis pasakodavo apie filmo „Sėkmės džentelmenai“ filmavimą, nes daugiau publikos niekas apie jį nedomino.

Paskui buvo draugų šelpiamas pinigais ir maistu, ir mirė 2004 metais nuo insulto ligoninėje.

Aktorių tipažai ryškūs ir tuoj pat pamėgstami, nekalbant jau apie pagrindinio vaidmens atlikėją Jevgenijų Leonovą, kurio kiekvienas judesys, kiekvienas lūpų krustelėjimas filme atrodo idealiai sumanytas maksimaliam žiūrovo linksminimui ir gerai nuotaikai.

Tai geraširdiška ir lengva, bet ne sirupinė ir ne rožinė-romantinė komedija, kuriai žiūrovas atleidžia viską, net ir komiškai poliruotą sovietinio gyvenimo demonstravimą, kur net kaliniai gyvena taip tvarkingai ir civilizuotai, kad nors imk ir kraustykis pas juos (bausmės atlikimu kaliniai nepatenkinti tik todėl, kad pasiilgsta namų ir artimųjų).

Vienintelė potekstė bylojo, kad laimingoje darbininkų ir valstiečių valstybėje gyventi taip gera, kad net bausmės atlikimo įstaigos yra vos mažiau komfortiškos už sanatorijas, o jose gyvenantys kaliniai yra ne sužvėrėjęs baisos visuomenės dugnas, o mieli žmonės su iškiliais charakteriais ir sudėtingomis gyvenimo istorijomis.

Filme teisėsauga ieško nusikaltėlių paslėpto lobio – auksinio Aleksandro Makedoniečio šalmo.

Tačiau atsitiko taip, kad vienas labiausiai mėgstamų filmų Sovietų Sąjungoje buvo būtent apie kalėjimus ir nusikaltėlius – maža to, filme buvo pridėta kriminalinės leksikos, ir neįsegta jokio moralinio pamušalo.